Poliarinės lapės žiemą
Vasaris, 2017
Su dideliu nekantrumu ir jauduliu laukėme kelionės į Islandiją. 2014 m. šioje gamtovaizdžiu išsiskiriančioje šalyje lankėmės vasarą, kur Westfjord pusiasalyje esančiame Hornstrandir gamtos draustinyje fotografavome poliarines lapes ir jų jauniklius. Įspūdžius ir nuotraukas iš šios kelionės galite rasti čia.
Šiais metais nutarėme grįžti į Islandiją fotografuoti šias lapes žiemą. Nuoširdus ačiū žmonėms, padėjusiems suorganizuoti šią išskirtinę kelionę ir išpildyti mūsų svajones. Išties nedaug žmonių iki šiol lankėsi šiame atokiame, o kartais ir itin atšiauriame, vėjuotame, sraunių upelių ir grėsmingų uolų išraižytame gamtos kampelyje žiemą.
Prieš išvykdami į Hornstrandir, stabtelėjome Sudavik gyvenvietėje prie Isafjordur, kur aplankėme Poliarinių lapių centrą; tai muziejus ir tyrimų bazė, su nedidele paroda, kavine ir pora poliarinių lapių, laikomų aptvare.
Centro vadovas ir gidas Midge suteikė daug vertingos ir įdomios informacijos apie šiuos gyvūnus bei atliekamus tyrimus.
Kelionė nedideliu laivu į Hornstrandir truko apie 1 val. Apsistojome sename name, iš kurio gyventojai išsikraustė 1943 m. Nuo tada namas, buvęs fermos dalimi, buvo paliktas likimo valiai. 2012 m., nusprendus pradėti renovacijos darbus, namas buvo itin blogos būklės, tačiau jau dabar šiame name galima apsistoti.
Paprastai vasario mėnesį Hornstrandir būna nuklotas sniego sluoksniu, tačiau mums atvykus, tik kur ne kur matėsi nedideli sniego lopinėliai. Kadangi naktis buvo giedra ir vis labiau spaudė šaltukas, kartas nuo karto pajuokaudavome, kad pamatysime Šiaurės pašvaistę, tačiau išties daug vilčių neteikėme. Mūsų nuostabai, apie 22 val. išvydome nežymias žalsvas juostas danguje. Jų intensyvumas, išryškinantis tai vieną, tai kitą spalvą, nuolat kito.
Su nuostaba ir susižavėjimu žvelgėme į dangaus platybes iki 3 val. nakties, o jau 8 val. ryto ruošėmės pusryčių stalui. Tą rytą nutarėme eiti krioklio link bei tuo pačiu atidžiai apžvelgti apylinkes.
Poliarinę lapę išvydome saulei leidžiantis.
Nakčiai nusprendėme palikti kamerą su judesio jutikliu (camera trap).
Poliarinėms lapėms būdingos dvi spalvinės atmainos. Islandijoje paprastai sutinkamos rusvo–melsvo atspalvio poliarinės lapės, prisitaikiusios gyventi pajūrio zonoje.
Žiemą jų kailis būna rusvas su melsvu atspalviu, o vasarą įgauna tamsiai rudą spalvą. Tik baltųjų lapių kailis žiemą tampa baltas, o vasarą patamsėja ir įgauna palšą atspalvį. Šiaurės Amerikoje tik apie 1% lapių yra mėlynosios, Grenlandijoje apie 50 %, o Islandijoje apie 90 %.
Islandijoje baltos atmainos lapių išties mažai, tad labai nustebome, o tuo pačiu ir apsidžiaugėme pastebėję vieną jų.
Atoslūgio metu ši lapė ieškojo maisto pakrantėje ir ilgai prie mūsų neužsibuvo.
Kitos dienos laukėme su dideliu nekantrumu. Orų prognozė žadėjo sniegą. Tad ryte pašokę iš lovų, iš kart žvelgėme pro langus. Veidai nušvito pamačius kalnus padengtus sniegu. Nusimatė puiki diena. Kupini lūkesčių išskubėjome į lauką. Poliarinę lapę pastebėjome po poros valandų pradėjus snyguriuoti.
Po valandėlės kitos dangų dar labiau aptemdė debesys, sustiprėjo vėjas atnešdamas pūgą.
Paprastai žiemą poliarinės lapės miega ir ilsisi gulėdamos ant sniego. Atradusios užuovėją, jos susiriečia į kamuoliuką ir pasitiesia po savimi pūkuotą uodegą.
Per itin dideles pūgas ir šaltį jos išsikasa urvą pusnyje ir gali išgyventi temperatūrai nukritus net iki -70°C. Beje be maisto poliarinės lapės gali išgyventi net keletą savaičių.
Ši lapė buvo ką tik pabudusi iš miego ir dar nespėjo nusipurtyti sniegu padengto kailiuko.
Kuo daugiau laiko praleidome su lapėmis, tuo labiau pažinome jas. Beje, poliarinių lapių elgesys labai panašus į rudųjų, kurias stebėdami praleidome daugelį įdomių valandų. Vienos lapės smalsumas ir drąsumas buvo itin panašus į mūsų "Pėdutės" charakterį. Apie ją galite skaityti čia (anglų kalba). Gebėjimas suprasti ir numatyti gyvūno elgesį labai padėjo fotografuojant poliarines lapes. Beje, mes itin kruopščiai ruošėmės šiai kelionei, rinkdami pačią įvairiausią informaciją apie poliarines lapes, jų ypatumus, padėtį pasaulyje ir Islandijoje, analizavome kitų fotografų darbus, stilių bei atlikimo techniką.
Kaip minėjome, gyvūnų charakteriai skiriasi, tad fotografuodami visada stengiamės atskleisti to būdo ypatumus; šiam tikslui paprastai naudodavome teleobjektyvą.
Ši lapė iš ties atrodė žaismingai...
Tuo tarpu lapinas atrodė labiau panašus į vilką.
Norėdami pavaizduoti poliarinių lapių gyvenamąją vietą bei supančią aplinką, jei tik įmanoma, rinkdavomės plataus kampo objektyvą.
Kitą dieną vėjas nurimo, tačiau vis dar džiugino žiemiškas šaltukas.
Poliarinės lapės paprastai poruojasi kovo mėnesį. Šiais metais poravimosi sezoną lapės pradėjo vasario viduryje. Tai mums buvo puikios naujienos.
Pajūrio zonoje gyvenančios mėlynosios lapės paprastai atsiveda 6-8 jauniklius; metai iš metų vados dydis mažai kinta dėl maisto prieinamumo. Tuo tarpu tundroje gyvenančių lapių vados dydis itin varijuoja ir priklauso nuo tundrinių žvyrių bei graužikų gausos. Pastarųjų populiacijai būdingas cikliškumas.
Paskutinę kelionės dieną praleidome laukdami poliarinių lapių netoli kranto. Šios lapės paprastai būna aktyvios ryte ir vakare, mat maisto paieškos itin priklauso nuo atoslūgio laiko.
Minta poliarinės lapės žuvimi, paukščiais, moliuskais, iš jūrų išmesta gaišena. Maistui jos neišrankios. Lapės, gyvenančios arčiau pakrančių, galėdamos lengviau susirasti maisto, paprastai užsiima mažesnes teritorijas, palyginus su tomis, gyvenančiomis kalvotoje tundroje.
Beje, poliarinės lapės neblogos plaukikės, gebančios plaukti ilgiau nei 45 minutes ir daugiau nei 2 kilometrus.
Paskutinę kelionės dieną kiek įmanoma greičiau susikrovėme kuprines ir likusį laiką skyrėmę lapių fotografijai. Apie 5 val. vakaro išplaukėme Isafjordur link, palydėdami akimis šį nuošalų kampelį, pamėgtą žmonių, mylinčių gamtą ir ieškančių iššūkių.