Kelionė į Etiopiją

Lapkritis - Gruodis, 2018

 

Etiopija - viena seniausių šalių pasaulyje, skaičiuojanti daugiau nei 3000 metų istorijos. Per ją driekiasi dalis aukščiausių Afrikos kalnų masyvų. Ne veltui Etiopija vadinama Afrikos stogu. 

Etiopija suteikia namus nepaprastai gyvūnų įvairovei, įskaitant 31 endemines žinduolių rūšis, kurių nepamatysim niekur kitur pasaulyje, o tik ten.

Dviejų savaičių kelionės metu, didžiausią dėmesį skyrėm dviem endeminiams žinduoliams: itin retam Etiopiniam vilkui ir įspūdingai Geladai.

Kelionės maršrutas

Į Etiopijos sostinę Adis Abebą skridome tiesioginiu 8 valandų skrydžiu iš Londono Hitrou oro uosto. Skrydis su Etiopijos oro linijomis buvo išties patogus.

Vietiniai skrydžiai lėktuvu yra vienas patogiausių būdų keliauti po Etiopiją.

Jei jūsų tarptautinis skrydis į Adis Abebą yra su Etiopijos oro linijomis, tai vietiniams skrydžiams taikoma 50 proc. nuolaida.

 

Federal Democratic Republic of Ethiopia - vector map Pirmąją kelionės savaitę paskyrėme Etiopinio vilko fotografavimui Bale kalnuose. Iš Adis Abebos į Goba Robe oro uostą skridome apie 1 valandą. Šis oro uostas pradėjo veiklą 2018 m., tačiau jo statybos dar nėra baigtos.
Skrydžiai patogūs, tačiau gali vėluoti valandą ir daugiau.

Jei nutarėte važiuoti automobiliu, 400 km atstumą iš Adis Abebos į Gobą įveiksite per 5-6 valandas. Kelių infrastruktūra, pastaraisiais metais nors ir pagerėjusi, vis dar yra blogos būklės. Automobilio nuomos paslaugos yra retos. Paprastai nuomojamas automobilis kartu su vairuotoju. Vidutinė dienos kaina $130. 

Prabėgus savaitei Bale kalnuose, sugrįžome atgal į Adis Abebą, iš kur išskridome į Simieno kalnus fotografuoti įspūdingų Geladų. Skrydis į Gonderą truko 1 val. Automobiliu reiktų įveikti apie 700 km.

Vizos

Viza reikalinga įvažiuojant į Etiopiją. Mes pateikėme prašymą internetu. Procesas lengvas ir patogus. Vizos kaina $52 asmeniui. Šalys, kurių piliečiai gali prašyti e-vizos, nurodomos internetinėje svetainėje https://www.ethiopiaevisa.com

Skiepai

Prieš išvykstant skiepijomės nuo hepatito A, vidurių šiltinės, difterijos, stabligės ir poliomielito. Maliarijos rizika žema teritorijose, esančiose aukščiau 2000 m virš jūros lygio, tad maliarijos tablečių negėrėme.

Kelionės draudimas

Prieš išvykdami į Etiopiją, įsigijome kelionės draudimą, tačiau tai nėra būtina ir priklauso nuo kiekvieno žmogaus apsisprendimo.

Geriausias laikas aplankyti šalį

Etiopijoje išskiriami du sezonai: sausas, kuris tęsiasi nuo spalio iki gegužės, ir lietingas, nuo birželio iki rugsėjo. Geriausias laikas pamatyti sodria žalia augmenija prisotintus kraštovaizdžius yra nuo spalio vidurio iki sausio.
 
Bale kalnų nacionalinis parkas
Bale kalnų nacionaliniame parke, įsikūrusiame pietryčių Etiopijoje 400 km nuo sostinės, aptinkama didžiausia reto ir unikalaus Etiopinio vilko populiacija. Jie sutinkami aukštai kalnuose, apie 4000 m virš jūros lygio. Prieš kylant į tokį aukštį, dvi dienas nutarėme praleisti tyrinėdami apylinkes prie Bale kalnų nacionalinio parko būstinės Dinsho ir netoliese esančiame Gaysay Grassland apie 3200 m aukštyje. Tai padėjo organizmui adaptuotis prie pasikeitusių aukščio sąlygų. Abi minėtos vietos puikios ne tik laukinės gamtos, būdingos Afrikai, bet ir endeminių gyvūnų fotografijai. Kalninė nijala, įrašyta į Tarptautinę raudonają knygą, randama tik šioje Etiopijos dalyje.
Netgi pasisekė pastebėti grakštųjį servalą. 
Trumpomis poilsio minutėmis nenuobodžiavome: gėrėme aromatingą, puikaus skonio Etiopijos kavą, žaidėme šaškėmis su gidu bei važiavome tuk tuku į vietinę užkandinę valgyti tradicinio patiekalo injera (vietinis duonos paplotėlis) su shiro (avinžirnių troškiniu). 
Po trumpos dviejų dienos aklimatizacijos, patraukėme į Bale kalnus ieškoti endeminio Etiopinio vilko.
 
 
Už įvažiavimą į Bale kalnų nacionalinį parką, automobilį, stovyklavietę, foto įrangą būtina susimokėti parko būstinėje Dinsho.
Apgyvendinimo paslaugos Bale kalnuose labai ribotos. Vienintelis viešbutis yra pietinėje Bale kalnų nacionalinio parko dalyje, Harena miško teritorijoje, kur paros kaina siekia apie $200 asmeniui.
Žygių mėgėjams kalnuose yra numatyti maršrutai ir atitinkamai įrengtos stovyklavietės.
Bale kalnų parkas, užimantis 2150 kvadratinius kilometrus, turi skirtingas ir unikalias buveines. Etiopinius vilkus mes fotografavome Web slėnyje ir Sanetti plynaukštėje, kadangi ten jų sutinkama daugiausia.
Norint praleisti daugiau laiko bei turėti didesnių galimybių fotografuojant Etiopinius vilkus, geriausia apsistoti stovyklavietėse. Mes atsivežėme savo palapinę, miegmaišius, miegamuosius kilimėlius. Jei norite, galite šią įrangą išsinuomoti iš savo gido, tačiau greičiausiai būsite priversti išsinuomoti mulą ar porterį šiems daiktams nešti. Stovyklavietėje maistas buvo ruošiamas asmeninio virėjo. Patiekalai, paprastai gaminami iš makaronų, daržovių ir kiaušinių, buvo skanūs ir sotūs. Tokius užkandžius, kaip džiovintus vaisius, riešutus, sausainius, traškučius ar šokoladą, patartumėme atsivežti iš namų.  Mes taip pat buvome pasiėmę keletą sauso dehidratuoto maisto pakelių.
Vilkų fotografijai skyrėme keturias dienas. Juos fotografavome daugiausia iš mašinos, nes jie gana baukštūs, linkę laikytis atstumo.   
Etiopinių vilkų populiacija siekia tik apie 450 individų. Daugiau kaip pusė jų sutinkama Bale kalnuose.

Etiopiniai vilkai ne tik itin reti, tačiau ir nykstantys gyvūnai. Tai įtakoja nuolatinis gyventojų skaičiaus didėjimas šiame parke bei atitinkamai augantys ūkinės veiklos plotai. Itin didelę žalą daro pasiutligės proveržiai.

Pastaruoju metu Etiopinių vilkų populiacija stabilizavosi dėka vakcinacijos programų ir dedikuotų žmonių veiklos.
Etiopinių vilkų meniu 96 proc. sudaro graužikai. Didžioji dalis endeminės Etiopinės bambukyninės žiurkės.
Bale kalnų nacionalinis parkas siūlo įvairovę gyvūnų. Auguras lydi tiek Web slėnyje, tiek Saneti plynaukštėje. Abisininės gverecos, gyvenančios aukštai medžiuose, dažnai pastebimos Harena miške ir jo apylinkėse.
Harena miško pakraščiuose išsidėstę nedideli kaimai, kuriuose galima pamatyti vietinių gyventojų kasdienį gyvenimą. Viename jų susitikome su miela vaikų grupe. Savaitei prabėgus Bale kalnuose, grįžome atgal į sostinę Adis Abeba. Iš ten kitu vietiniu skrydžiu išskridome į Gonderą, kur Simieno kalnuose fotografavome Gelada beždžiones.
 
Simieno kalnai su Geladomis
Gonderas - artimiausias miestas skrendant lėktuvu į Simieno kalnus.
Kadangi į Gondero oro uostą atvykome vėlai vakare, pernakvojome netoliese esančiame Mayleko Lodge.
Kitą rytą išvažiavome į Debark miestelį, kuriame įsikūrusi Simieno kalnų nacionalinio parko administracija. Atstumas apie 100 kilometrų.
Parko būstinėje susimokėjome visus privalomus mokesčius, įskaitant ir už privalomą ginkluotą sargybinį. Simieno kalnuose nėra pavojinga. Tai labiau darbo vietų kūrimo schema.
Įvažiavimas į kalnus yra netoli Buyit Ras, maždaug 15 km į rytus nuo Debarko.
Simieno kalnų nacionaliniame parke erozija suformavo įspūdingas reljefo formas su milžiniškais skardžiais bei stūkstančiais kalnais. Parko teritorijoje yra aukščiausias Etiopijoje kalnas - Ras Dašanas, siekiantis 4620 m.
Simieno kalnų nacionalinis parkas 1978 m. buvo įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą ne vien dėl įspūdingo kraštovaizdžio, bet dėl to, kad jame  gyvena ypatingai reti gyvūnai: Gelada beždžionė, Etiopinis vilkas ir Etiopinis kalnų ožys (lot. Capra Walie). 1996 m. parkas buvo įtrauktas į pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą dėl vis didėjančios neigiamos žmogaus įtakos gamtai, tačiau situacijai pagerėjus 2017 m. jis buvo išbrauktas iš šio sąrašo.

Simieno kalnuose praleidome 5 dienas, didžiausią dėmesį skirdami geladų fotografijai. 
Apsistojome trijose stovyklavietėse: Buyit Ras, Sankabere bei Chenneke. Nacionaliniame parke žygiaiviams siūlomos 9 stovyklavietės bei trys bendruomenės namai, nors pastarieji turistams nerekomenduojami. Tik įvažiavus į nacionalinį parką, galima apsistoti Simien Lodge. Kaina parai apie $200.
 
Gelada yra vienintelė išlikusi Theropithecus genties atstovė. Šiai genčiai priklausę, bet dabar jau išnykę, gelados giminaičiai buvo gorilos dydžio ir gausiai paplitę didžiojoje Afrikos dalyje. 
Skiriamasis gelados bruožas - raudona dėmė ant krūtinės. Dėl to ji neretai vadinama kraujuojančia širdimi.
Gelados, ypač iššiepusios įspūdingus dantis, sudaro agresyvaus ir grėsmingo gyvūno įvaizdį.
Visgi tai yra žoliaėdis gyvūnas, 90 proc. mintantis žole, taip pat augalų sėklomis, šaknimis, vaisiais. Maistą renka iki 10 valandų per dieną.
Jauniklis palaiko glaudų kontaktą su motina.
 Mažylis dažnai užsiropčia motinai ant nugaros.
Kaip ir visi jaunikliai, beždžioniukai guvūs, judrūs ir smalsūs.
Žmogaus atžvilgiu gelados neagresyvios. Lengvai įsileidžia į savo tarpą ir kramsnoja žolę visai šalia, nekreipdamos dėmesio. Kivirčų ir nesutarimų pasitaiko tarp pačių geladų. Tada priverčia įspūdingi dantys.
Įdomu pažymėti, kad gelados taip pat abejingai reaguoja į Etiopinius vilkus. Mokslininkai siekia nustatyti, kas įtakoja šių dviejų gyvūnų toleranciją vienas kitam.
Vakarėjant gelados nakvynei uolų šlaitais leidžiasi žemyn į saugų prieglobstį. Kartkartėmis jos trumpan prisėda ant skardžio pakraščio ir svajingai žvelgia į tolį.
Geladas, also known as bleeding heart monkeys, on the Simien Mountains of Ethiopia, the only country where they are found. Laikas, fotografuojant geladas, prabėgo greitai ir turiningai. Norėtume padėkoti mūsų gidui Fentai Adanei ir sargybiniui už geranoriškumą ir rūpestį.
Įsimintinos dvi savaitės Etiopijoje suteikė galimybę pamatyti ir nufotografuoti unikalius ir itin retus gyvūnus. Kelionė, kuri kai kada buvo chaotiška, stulbinanti ar net šokiruojanti, tuo pačiu suteikė progą atrasti kitokį gyvenimo būdą, kultūrą, gamtą. Ši kelionė puikus potyris gamtą mylintiems bei skirtingos patirties ieškantiems žmonėms. 
 

 

Daugiau nuotraukų ir detalesnės informacijos apie geladų fotografiją galite rasti paspaudus čia (anglų kalba).

 

Jei turite klausimų, pastebėjimų ar Jums reikia daugiau informacijos, rašykite e-mailu. 

 


Comments

No comments posted.
Loading...