Rudieji Lokiai Suomijoje

Liepa, 2012
 

Mintis pamatyti, o jei pasiseks ir nufotografuoti Eurazijos rudąjį lokį (Ursus arctos arctos), vis knibždėjo galvoje ir nedavė ramybės. Galiausiai nusprendėme, kad laikas įgyvendinti svajonę ir susiruošėme į Suomiją. Miškingame Kainuu regione esantis Martinselkonen gamtos draustinis yra bene viena geriausių vietų Europoje pamatyti Eurazijos rudajį lokį. Čia nutarėme atvykti liepos mėnesį, kada ūgtelėję rudųjų lokių jaunikliai, vedini motinos, po truputį išeina į atviresnes vietas. 

Nusileidome Kuusamo oro uoste, o vėliau dvi valandas riedėjome vingiuotais Suomijos keliais.

Slėptuvės link pajudėjome siauru miško takeliu kitos dienos popietę. Nosį kuteno puikus gamtos aromatas, tačiau atkaklūs ir aplink zujantys uodai neleido panirti į svajas.

Slėptuvę pasiekėme apie 4 val. popiet. Namelis maždaug 1,6 metro aukščio, 1,5 metro pločio ir 2,5 metro ilgio tapo mūsų priedanga iki ryto. Vakarėjant nukrito keletas lietaus lašų, tada miško aikštelę apšvietė besileidžiančios saulės spinduliai. Neužilgo pamatėme iš miško glūdumos atsliūkinantį didžiulį lokį. Šie gyvūnai atrodo nerangūs, bet prireikus gali bėgti maždaug 35 km/h greičiu. Palyginimui grizliai - 56 km/h, baltieji lokiai - 30 km/h. Greičiausias žmogus yra Usain Bolt. Jis 100 metrų distancijoje pasiekė 44.7 km/h greitį.

Po poros valandų iš tankmės išniro lokiukai, lydimi motinos. Mažieji nestygo vietoje, lipo į medžius ir ėjo ristynių.

Visi lokiukai buvo mieli ir žaismingi, bet daugiausia mūsų simpatijų gavo pats mažiausias, vis mėginantis imtis su didžiuoju broliu, bet kas kartą pralaimintis. Ramesnės veiklos jis ėmė ieškoti tik tada, kai visiškai išseko jėgos.

Jam draugiją palaikė ir didysis brolis.

Apie vidurnaktį likome vieni, apsupti baltosios nakties prietemos. Nors akys ir merkėsi, tačiau įspūdžių kupinos mintys nedavė ramybės. Taip sulaukėme ir pirmųjų saulės spindulių.

Apie 7 valandą ryto gavome ženklą, kad saugu išeiti iš slėptuvės. Netrukus pusryčiavome ir smaguriavome naminę suomiškų mėlynių uogienę. Vėliau dar keletą valandų fotografavome alksninukus, genius, sibirinius kėkštus, sniegenas bei paprastąsias voveres.

Numigus keletą valandų, popiet pajudėjome link antrosios slėptuvės. Šnekučiuodamiesi su gidu išmokome skaičiuoti lokius suomiškai, sužinojome, jog šių gyvūnų Suomijoje priskaičiuojama daugiau kaip tūkstantis. Lietuvos miškuose rudieji lokiai gyveno iki XIX amžiaus pabaigos. Dabar jų į mūsų šalį tik retkarčiais užklysta iš Baltarusijos. 

Antrąją dieną oras buvo permainingas. Slėptuvę pasiekėme lyjant, tačiau po pusvalandžio jau švietė saulė. Kaip ir vakar, pirmuosius išvydome didžiulius patinus, klampojančius per pelkėtą pievą. Suaugęs rudasis lokys vidutiniškai sveria iki 300 kilogramų. Rudenį kaupdami atsargas šie gyvūnai per dieną gali suėsti iki 40 kg maisto.

Nenuoramas mažuosius ir jų motiną pamatėme po keletos valandų.

Iš pradžių lokiukai nedrąsiai žvalgėsi, bet paskui ėmėsi įprastos veiklos - žaidimų ir grumtynių.

Maždaug pusė rudųjų lokių jauniklių nugaišta pirmais gyvenimo metais. Vienus užpuola ligos, kiti neatlaiko badavimo, trečius užmuša patinai. Tarsi jausdamas motinos nerimą, mažiausias lokiukas laikėsi kuo arčiau mamos.

Vakarėjant akis ėmė lipinti malonus nuovargis, tad nutarėme nusnausti, bet labai greitai pašokome kaip įgelti. Tik pavojus nebuvo tikras. Tarsi prašydamasis į svečius mūsų duris krebždeno vienas lokiukų. Pakrebždeno ir nuėjo ieškoti drąsesnių draugų.

Kitą dieną patraukėme link ežero, kur įrengta trečioji slėptuvė. Ją pasiekėme skabydami į avietes panašias oranžines tekšes. Lokių laukėme gal tris valandas. Vėl pirmuosius išvydome didžiulius patinus.

Lokiai buvo nusiteikę taip agresyviai, kad mažyliams vis tekdavo kabarotis į medžių viršūnes.

Kartą net motina ne juokais išsigando, todėl į ne itin tvirtą pušį užsiropštė greičiau už vaikus.

Visiems pavojams išsivaikščiojus, tvenkinio pakraštyje pamatėme du meškučius prigludusius prie mamos. Ji buvo labai rūpestinga, vis glostė ir glaudė mažylius arčiau savęs.

Vėliau teko laimė pamatyti net žindančius jauniklius.

Jau po vidurnakčio visa šeima tarsi atsisveikindama praėjo vos už poros metrų nuo mūsų slėptuvės ir dingo Suomijos miškų glūdumoje. 

Tai buvo išties įsimintina kelionė.